palaimus

palaimùs, -ì adj. (4) žr. laimus: 1. KN39 Palaimios akys, kurios regi, ką jūs regit SE191. Duok jamui apveizdėt palaimus vnūkus, o sylvarto neišvysti ant amžių PK96.

palaimiaĩ adv.: Čia jis jausdavosi palaimiai rš.

2. MP135 Dėl savo tėvynės nesigailėjau gyvybės, o tuo labiau palaimios ateities nesigailiu rš. O palaimus tatai buvo čėsas Sut¹.

palaimiaĩ adv.: Palaimiai tokiam pasives, kuris baimėj Pono gyve[n]s PK94.

3. Rugiai buvo nepalaimūs (nenašūs) J.Jabl. 4. žr. palaimintas 5: Palaimus (išganytas), kuris laiko žodžius BtApr22,7.